Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- Preromantizmo literatūra
- Aušra (Auszra)
- Baranauskas
- Basanavičius
- Biliūnas
- Daukantas
- Ivinskis
- Kraševskis
- Krėvė
- Kudirka
- Lazdynų Pelėda
- Lietuvių spauda ir jos kūrėjai
- Maironis
- Mickevičius
- Petkevičaitė-Bitė
- Pietaris
- Radvilaitė-Mostovska
- Rėza
- Romantinė kraštotyra: L. A. Jucevičius, V. Sirokomlė, A. H. Kirkoras
- Strazdas
- Vaižgantas
- Valančius
- Vienažindys
- Vienuolis
- Višinskis
- Vištelis-Lietuvis
- Žemaitė
- Baironas
- Balzakas
- Čechovas
- Dostojevskis
- Floberas
- Gogolis
- Kolridžas
- Kroicvaldas
- Lionrotas
- Mopasanas
- Pumpuras
- Puškinas
- Skotas
- Slovackis
- Stendalis
- Šileris
- Toro
- Vitmenas
- Vordsvortas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Vordsvortas
Viljamas Vordsvortas (William Wordsworth, 1770–1850) – žymiausias anglų Romantizmo poetas, vienas jo pradininkų ir teoretikų, pats save vadinęs „Gamtos garbintoju“.
Gimė Koukermoute, vadinamajame Ežerų krašte Anglijoje. 1787–1791 studijavo Kembridžo Šv. Jono koledže. 1791–1792 m. lankėsi Prancūzijoje, aistringai persiėmė Didžiosios prancūzų revoliucijos respublikoniškomis idėjomis, bet vėliau skaudžiai nusivylė, sukrėstas Teroro valdymo. 1793 m. išspausdino pirmuosius eilėraščius. Netrukus gavęs palikimą, kartu su metais jaunesne seserimi poete ir memuariste Dorote Vordsvort apsigyveno Somerseto grafystėje, netolimoje anglų poeto Samuelio Teiloro Kolridžo (1772–1834) kaimynystėje. Prasidėjo ilgai trukusi dviejų poe-tų draugystė ir kūrybinis bendradarbiavimas. 1798 m. jie išleido bendrą poezijos rinkinį Lyrinės baladės (Lyrical Ballads). Šis poezijos tomelis tapo svarbiu anglų Romantizmo literatūros įvykiu. Anot Kolridžo, savo tekstuose, įėjusiuose į rinkinį, jis ėmėsi kurti romantinio herojaus charakterį (plg. žymiąsias „Eiles apie seną jūreivį“), o Vordsvortas siekė perteikti kasdieniškų dalykų naujumo ir žavesio patyrimą. Anot anglų literatūros tyrėjos Reginos Rudaitytės, Lyrinės baladės buvo novatoriškos ir pabrėžtinai paprasta kalba, ir naujais veikėjais (varguolių, atstumtųjų, vaikų ir senolių, jų likimo tema), ypač – gamtos vaizdavimo ir subjekto būsenos sinteze.
Sulaukę knygos sėkmės Vordsvortai vėl apsigyveno gimtajame Ežerų krašte, Grasmere. Viljamas Vordsvortas pradėjo rašyti didelį trijų dalių filosofinį autobiografinį poezijos kūrinį Atsiskyrėlis (The Recluse). Sumanyto kūrinio niekada nepabaigė, jo dalį, pavadinimu Išvyka (The Excursion), autorius paskelbė 1814 metais.
1800 m. į antrąjį papildytą Lyrinių baladžių leidimą Vordsvortas įdėjo žymiąją „Pratarmę“ – pirmąjį anglų romantinės poezijos manifestą. Jame Vordsvortas ragino atsiriboti nuo XVIII a. klasicistinės poezijos, jos dirbtinės dikcijos, poetinių normų. Savo kūrybą apibūdino kaip eksperimentą, kuris parodo, „kaip metrinės formos reikalavimams pritaikius šnekamąją kalbą, kurią realiai vartoja stiprius išgyvenimus patiriantys žmonės, gali būti perteiktas toks malonumas ir toks malonumo kiekis, kuris vertas poeto pastangų“. Autorius pratarmėje nusako savo kūrybos „metodą“: rašydamas eilėraščius jis siekęs parinkti kasdienio gyvenimo įvykius, situacijas ir pagal galimybes aprašyti jas kalba, kurią „iš tiesų vartoja žmonės“. Tuo pat metu norėjęs įvykiams suteikti vaizduotės koloritą, kuris įprastus dalykus nutvieskia nauja nepaprasta šviesa. O labiausiai siekęs, kad tie įvykiai taptų įdomūs, kad per juos įtikinamai atsiskleistų „pirminiai prigimties dėsniai“, ypač tie, kurie veikia mūsų sąmonėje intensyvaus išgyvenimo metu. Taigi Vordsvortas programiškai siekė priartėti prie gyvosios kalbos, išvengti perdėto literatūriškumo, kad taptų įmanoma išreikšti individualios patirties, vidinių subjekto būsenų niuansus, sąmonės veiklos (atsiminimų, asociacijų, įsivaizdavimo) „dėsnius“. „Gerą poeziją“ Vordsvortas apibūdino kaip spontanišką jausmų proveržį, perkeičiamą refleksijos. Geras poetas, jo teigimu, yra tas, kuris, apdovanotas didesniu jautrumu, išgyvenimo gilumu, „taip pat yra ilgai ir rimtai mąstęs“. Anot Vordsvorto kūrybos tyrėjo Deivido Dženkinso, jo poezijos teorija „paliečia ir poezijos psichologiją ar veikiau kalba apie poeziją kaip psichologinių, filosofinių bei estetinių pastangų rezultatą“. Vordsvortas itin aukštai vertino poeziją kaip ypatingą žmogaus intelekto išraišką: „poezija yra visokio žinojimo gyvybė“. Poetiniam buvimo būdui palankesniu laikė gyvenimą kaime, kur galima išlaikyti pojūčių šviežumą ir mąstymo skaidrumą.
1802 m. vedė vaikystės draugę Merę Hačinson, sulaukė penkių vaikų. Sesuo liko gyventi su brolio šeima.
1807 m. išleido naują rinkinį, pavadinimu Du poezijos tomai (Poems in Two Volumes). Čia jis paskelbė eilėraštį „Narcizai“, vieną žinomiausių savo lyrinių tekstų. Jame iškyla Romantizmui būdinga grožio patirties tema. Pirmiausia pamatytas gėlių grožis nusakomas gyvybės, judrumo metafora („Jie siautė, plaikstės kaip gyvi“), toliau palyginimu žydinčių narcizų juosta gretinama su Paukščių Tako žvaigždėmis – grožis tarsi užkrečia regintįjį gyvumu, sužadina vaizduotę, kuri išplečia regimą vaizdą, aprėpia žemės–dangaus horizontus. Galiausiai grožio išgyvenimas įspaudžia pėdsaką žmogaus sąmonėje: išlieka gyvas atminty – sieloje (originale – narcizai sušvinta „vidinėj aky“). Atgyjantis grožio išgyvenimas įtraukia „širdį“ – žmogaus jausmus – į ekstatišką šokį, džiaugsmingą gyvybės ritmą. Grožio ir gyvybės sąsają, grožio – saito tarp sąmonės ir tikrovės interpretaciją galime matyti kaip paralelę A. Baranausko Anykščių šilelio problematikai, „vidinės akies“ metafora – tarsi A. Mickevičiaus „širdies žvilgsnio“ analogija.
1843 m. Vordsvortas tapo Britanijos poetu laureatu (monarcho poetu). Prieš pat mirtį 1849–1850 m. išėjo jo kūrybos šešiatomis. Po mirties 1850 m. poeto žmona paskelbė autobiografinį kūrinį Preliudija (The Prelude), ilgus metus rašytą kaip „Atsiskyrėlio“ įvadas. Jis laikomas Vordsvorto kūrybos viršūne. Vorsdvorto poezija abejonės amžiuje bylojo apie transcendencijos patyrimą gamtoje ir teigė žmogaus prigimties gėrį.
Brigita Speičytė